Soliaografija: Šventosios tiltas
Kolkas vienintelė pajūryje išgyvenusi soliaografija, kitas nunešė smalsuoliai arba audros. Dėžutei ramiai sau besislepiant pastoliuose, šalia gan netikėta išdygo ir didelė smėlio pilis.
Vėl saulė skardinėj – Žvėryno tiltas
Su soliaografija pasirodo būna ir taip – kai “fotoaparatą” randi tą patį kurį padėjai, o juostą svetimą
Drevė “mano” (kaip ir pirmosios išgyvenusios skardinės - prie Žvėryno tilto), skardinė ta pati mano (nugriuvus giliai drevėje), kurią net patingėjau pakenčiamia apvyniot, o turinys visai kitas, net su parašu kurio neįskaitau.

Trakai, 10 mėn. ekspozija
Pora saulės kelio fotografijų su 10 mėn išlaikymu iš Trakų, vaizdelis per Galvės ežerą link pilies iš medžiuose tupinčių skardinių.
Žinoma, pati pilis pasislėpė šešėlyje, na bent jau matosi, kad medyje, ir iš atspindžio ežere net matosi jog per beveik visus metus pora dienų buvo tikrai giedros:
Soliaografija: senas fotopopierius
Seno tarybinio fotopopieriaus testas skardinėje balkone. Laikotarpis maždaug lapkričio pabaiga – gruodžio vidurys (viso labo kelios saulėtos dienos). Rezultato buitinis skeneris net nesugeba nuskenuoti, teko perfotografuoti.

Foto iš suknežintos skardinės
Et, vis nesiseka surasti vietos prie jūros kur nenuneštų/nesuknežintų skardinės bent kelis mėnesius. Paprastos šiukšlės niekas nepakels, o jei jau kažką “įdomaus” pamatys tai bent jau iš kojos iš kojos… Kol kas sėkmingiausiai išgyveno ši (kitos jau bent 4 prieš tai jau dingo įvairiose pajūrio vietose).
Na, čia turėjo būti vaizdas nuo Olando kepurės. Kur saulės kelias, o kur atspindys jūroje tai jau nebeaišku.
Pirmoji soliaografija
Su sąlyga, kad žaibų fotografavimas šį kartą visiškai nepavyko, tai bent jau parsinešiau vieną iš skardinių*. Šį kartą netgi kažkas matosi (pirmojoje matyt buvo skylė mažoka, arba bandant skenuoti su 2400dpi visą vaizdelį peršviečiau, kitą kuri jau turėjo būti “prisirpusi” Trakuose jachtklube kažkas “nupūtė” ). Žinoma, kad įžiūrėti tiltą, ir būtent tą, reikia žinoti, kad čia jis


