Halas
Vilnius. 2011.06.15. Jau senokai bematytas reiškinys, buvo matomas bent kelias valandas
Vilnius. 2011.06.15. Jau senokai bematytas reiškinys, buvo matomas bent kelias valandas
Vilnius. 2011.06.13

Seniai seniai, praėjusią savaitę Klaipėdoje. Jau praktiškai tradicinis (antrasis) vasaros sezono atidarymo renginys Kruizinių laivų terminale, Danėje, mariose, vienu žodžiu vandenyje kaip ir priklauso miestui prie vandens.

Kažkas panašasu į halą, žiedai aplink besileidžiančią saulė, bet ko gero ne tai, labiau panašūs į dulkių sukeltus. Ir tai ne, tai ne lens flare’as, matomas buvo ir plika akimi, ir žinoma kur kas aiškiau nei pavyko užfiksuoti.
2011.05.22, autostradoje ties Gyneve

Retkarčiais (nors Fizikų gyvenimas sako, kad tai vos ne kas antrą dieną, gal tik aš nepastebiu) dangus pradžiugina neįprastais vaizdais – pvz. saulės halu (halo). Halai susidaro dangaus kūnų spinduliams lūžtant plunksniniuose debesyse (kurie 5-10 km aukštyje yra sudaryti iš smulkių ledo kristalų). Tokia savotiška vaivorykštė, tik nelyjant ir gal ne tiek spalvinga

2011.02.23, Vilnius
“Motyvatorius” skaitmeninė fotografijos mėgėjams – juostininkai iš senų gerų bei vertingų kadrų tai nors kokį naudingą daiktą gali pasidaryti. Nei JPEG’ai, nei RAW’ai tam netiks… (pagal petapixel.com)
Negatyvai:
Su soliaografija pasirodo būna ir taip – kai “fotoaparatą” randi tą patį kurį padėjai, o juostą svetimą
Drevė “mano” (kaip ir pirmosios išgyvenusios skardinės - prie Žvėryno tilto), skardinė ta pati mano (nugriuvus giliai drevėje), kurią net patingėjau pakenčiamia apvyniot, o turinys visai kitas, net su parašu kurio neįskaitau.
